Išbėgęs į naktį tu vienas stovėsi,
Kaip vilkas mėnulį stebėsi
Ir tyliai į ausį man šnibždėsi,
Kaip reikia pasauliui atsiduoti.
Bet tu niekada nesuprasi,
Kad realybės svajonių pasauly nesurasi.
Norėtus save tau paaukoti,
Už grašį laisvės atsiduoti,
Bet grandinėm kasdienybės surakinti
Mes elgiamės, kaip bepročiai jauni.
Baik slėptis užmarštį
Nesurasi išeities tu many.
Atsiduoti aistrai ir apgirsti?
Mes tam jau per seni…
2011 – 12 – 05
