Kai naktis juoda ir žvaigždės nematomos tyli.
Tu atėmei žadą iš mano lūpų.
Atvirumas ateina tada, kai saulė nusileidžia.
Baisu, kai veido neslepia šešėliai.
Tik vienas prisilietimas.
Ir tu pajunti, kai naktis iš tavęs atima kuklumą.
Dar vienas gurkšnelis tamsos.
Ir mes jau čia, kažkur nežinia.
Ar atsimeni, kaip naktis įgavo naują balsą?
Tavo lūpom į mano. Tyliai. Be garso.
Kai juoda, kaip rytinė kava mano puodelį.
Kai nuodėmė saldi, kaip deginta karamelė.
Naktis išgirsta kuždesius tavo.
Lengvai krinta ir liejas rasos lašai.
Tarsi prakaitas, slepiant nakties išdaigas.
Nakties atvirumas virsta melu.
Tegu tai teisia tamsa ir rytas nemato.
Su pirmu spinduliu aušros, užmerksiu akis.
Ir kada nors.
Kai saulė nusileis ir pilnatis nusišypsos.
