…

Išbėgęs  į naktį tu vienas stovėsi,

Kaip vilkas mėnulį stebėsi

Ir tyliai į ausį man šnibždėsi,

Kaip reikia pasauliui atsiduoti.

Bet tu niekada nesuprasi,

Kad realybės svajonių pasauly nesurasi.

Norėtus save tau paaukoti,

Už grašį laisvės atsiduoti,

Bet grandinėm kasdienybės surakinti

Mes elgiamės, kaip bepročiai jauni.

Baik slėptis užmarštį

Nesurasi išeities tu many.

Atsiduoti aistrai ir apgirsti?

Mes tam jau per seni…

 

2011 – 12 – 05

 

Tarp Manijos ir Depresijos 1dalis

- Aš galiu pasiekt žvaigždes ir dangų!

- Ne, negali. Tu žemės kirmis.

- Ach, tas nuostabus tavo pozityvumas. Iš kur jis?

- Palik mane ramybėje.

- Juk žinai, kad iš tiesų nenori ramybės, nei vienatvės, tau juk reikia draugijos , šypsenų.

- Ką tu šneki, socialiai išprievartauta būtybe?

- Tai, kad man patinka tyrinėti pasaulį ir mėgautis kiekviena sekunde, kurią man dovanoja naujas oro gurkšnio įkvėpimas, nereiškia, kad aš socialinė kekšė.

- Nuostabūs gynybos mechanizmai. Galiu pasakyt tik tiek, apsvaigus nuo dirbtinės euforijos nustoji matyti, kas tikra.

- Kas tikra? Pajuodus nykuma, išnykęs džiaugsmas naktyje? O gal aistra gyvent, mylėt(is), kurt, bėgt. norėti širdį iš krūtinės išsiplėšt.

- Savidestrukcija, ir meilėje, ir kančioje. Ji ta pati. Žavu. Kai aš noriu skęst tyloj ir ramybėj, mėgautis moraline kančia, tau realybė atrodo, savęs, lyg arklio nuvarimas. Tai kas geriau?

- Žinoma, kad džiaugtis, juoktis kaip bepročiui, bandyt pasiekti sao galimybių ribas.

- Sudegt savo aistros ugnyje ir numirt, taip ir nepažinus nieko tikro. Juk smagu, ignoruot tai kas baisu. Negi, kam nors norisi lyst į purvą, o ne tik padebesiais skraidyt.

- Tu manai, kad kažką supranti? Realybė, ne tik juoda naktis su siaubais, baubais po lova. Pasaulis, ne tik juoda kančių pilna vieta,

- Stebėjau, aš tave, dienom, naktim, tavo girtom ir apsvaigusiom valandom, nenuvaldomi protrūkiai aistros, neapdairumaas, Kūnas laukė, kol aš pargrįšiu,

- Pati ne ką geresnė. Žudikiški instinktai – viena kentėti negali. Aplinkinius kankini, ne ką mažiau.

- Aš juk iš anksto pasakau, palikite mane ramybėje, palikite mane su pačia savimi. Bet jie vistiek šalia. Neišeina, nesitraukia.

- Nes jie draugai! Negi tu nesugebi pajausti draugiškumo, dėkingumo?

- Prie ko čia draugiškumas?

- Vienatvės apsėsta tinginystė! Štai, kas tu esi.

- „Sex, drugs & rock’n'roll“, nėra kažkoks moto, kurį norėtus išrėkti kiekvieną kartą prisigėrus! O kodėl tu geri? Juk gyvenimas pilnas „kažkokios“ gražios aistros!

- Tu kaip visada. Aš išeinu. Tavo eilė. Tavo valdžia. Dar susitiksim. Sudie. Bet aš sugrįšiu.

 

Bitch on High heels

Then life is just forgotten place, you step on stage.
Then stage is ruins of your life, you stand so proud.
Then pride is counted with a stolen virgin smiles, you stay so wise.
Then wisdom is just hidden in your bra, you are having sex all night.
Then night became, so bright, you lending me your hand.
Then hands ripped out my heart, I was standing aside your lies.
Then lies became my life, I found happiness in other lives.

2011 – 04 – 07

Balsai naktį

Kai naktis juoda ir žvaigždės nematomos tyli.

Tu atėmei žadą iš mano lūpų.

Atvirumas ateina tada, kai saulė nusileidžia.

Baisu, kai veido neslepia šešėliai.

Tik vienas prisilietimas.

Ir tu pajunti, kai naktis iš tavęs atima kuklumą.

Dar vienas gurkšnelis tamsos.

Ir mes jau čia, kažkur nežinia.

Ar atsimeni, kaip naktis įgavo naują balsą?

Tavo lūpom į mano. Tyliai. Be garso.

Kai juoda, kaip rytinė kava mano puodelį.

Kai nuodėmė saldi, kaip deginta karamelė.

Naktis išgirsta kuždesius tavo.

Lengvai krinta ir liejas rasos lašai.

Tarsi prakaitas, slepiant nakties išdaigas.

Nakties atvirumas virsta melu.

Tegu tai teisia tamsa ir rytas nemato.

Su pirmu spinduliu aušros, užmerksiu akis.

Ir kada nors.

Kai saulė nusileis ir pilnatis nusišypsos.

Pasimatymai su Juo

Ir vėl tu čia.  Kiek laiko praėjo? Jau nebepamenu. Šį vakarą atrodai truputį geriau nei visada. Norėčiau, pasakyti, kad pasiilgau, bet žinau kuom visada pasibaigia tokie susitikimai. Kaip visada stovi pačiam kampe, kur krenta daugiausiai juodų šėšėlių. Gal dėl prieblandos atrodai geriau, tamsūs ilgi plaukai ir velniška šypsena. Šį kart atrodai, beveik blaivas, ranka atsistumi nuo sienos ir palinksti link manęs….

- Šelmė. Jis tave pavadino Šelme… Kas per kvailys. Negi niekas jam nesakė, kad tu šaltakraujė kalė?

- Labas vakaras. Kuom tau užkliuvo žodis Šelmė ir nuo kada į mūsų pokalbius tu kiši kitus asmenis?

- Viskas labai paprasta. Kiti asmenys veikia tave, o tu darai įtaka jiems taipogi.

- Tai?

- Mergužėle, kas darosi tavo mažoje galvelėje? Tiktai suktos mintys, tau pačiai to nesuprantant. Nori išgelbėti pasaulį, o sau pati nesugebebi padėti.

- Man nereikia pagalbos.

- Ir dar kaip reikia. Nereikėtų, jei galvų vyrams nesusuktum. Psisijaukini po vieną, po to kai gauni ko siekei, kas buvo drivas santykiuose su tuo žmogum, be jokios sąžinės graužieties išluptum širdį tiesiai iš krūtinės, nagais ilgais praplėšum odą.

- Ką čia šneki? Vyrai nėra mano gyvenimo vara.

- Pati pagalvok, juk nedurna esi. O gal? Senai juk bebendravom. Bet jei tavo pasąmonė sugeba palaikyti mane, kaip atskirą individivą su atskiru mąstymu ir gyvenimu, gal smegenų kažkiek ir turi. Bet juk aš ne apie tai.

- Tai apie ką?

- Kažkokia nejausminga šį vakarą, bent ašarą išspaustum, juk kažkada sakei, kad aš kaip tavo sažinė. O gal aš net ne vaizduotės kūrinys, o kokio mirusio žmogaus vaiduoklis apsėdęs tavo kūną.

- Na gal šito jau nereikia. Kodėl atėjai?

- Kas per atgrasumas. Kaip keista tai girdėti iš tokios mergiotės. Ir tai girdžiu iš merginos, kuri saldžiu balseliu bando suvilioti kas antrą vyrą.

- Na jau ne.

- Peržvelk savo draugų ratą. Aš suprantu, kad tu susituokus, juk taip dar lengviau patikrinti, ar gali kažką parversti į lovą. Aš gi žinau, kas dedasi tavo suktoj galvelėj, aš gi joje gyvenu.

- Pasiilgau tavęs, bet tokiom nesąmonėm neturiu jokio laiko.

- Gerai, nori išgirsti tiesą? Viskas paprasta. Negi nesupranti, kas dedasi aplinkui? Pasaulis keičiasi, keičiasi tavo aplinki, tu augi, bręsti, sensti. Bet matau tavyje vis dar gyveni šešiolikinė kurios tu nenori paleisti, nes ji tave prievartavo kažko ieškoti ir džiauktis viskuom. Kas iš tavęs beliko, nieko nebeliko, gyveni prisiminimais.  Kur naujus. Paleisk ją…

- Negaliu, kaip negaliu paleisti ir tavęs. Jūs esat dalis manęs, atsisakiusi praeities, neteksiu ir ateities. Juk pažįsti mane, turbūt geriau už mane pačią….

- O čia jau netiesa, Pažįstu tave tik kiek pati pažįsti save, tiksliau kiek leidi sau pažvelgti į savo šešėlius ir kompleksus. Aš gi iš ten, kažkada atidarei, pandoros skrynią ir aš išlindau. Bet vėl nukrypom nuo temos. Norėčiau aš ne apie tavo vidinį mėšlą pakalbėt.

- Nori grįšti prie pirminio sakinio? Vėl pasijuokti ir paklykti: „Šelmė“?

- Visai teisingai, negi darausi nuspėjamas? Duok vyno ir pridek cigaretę.

- Vynas? Nuo kada vynas?

- Alus baigėsi. Paskubėk.

Pradegu kišenėje ieškoti žiebtuvėlio, visai pamiršau, kad negalima nuo tavęs nuleisti akių, Staigi pašoki priremi prie sienos. Laikydamas vieną ranką ant peties, kitą perbrauki per mano šoną, kol pasieki blauzdą ir ją suspaudi.

- Ech, brangioji būčiau tau tobulas.

- Kodėl?

- Nes nebijočiau, tau trenkti ir elgtis valdingai. Taigi, mažas laukinis neprijaukintas žveriukas esi.

- Juokauji? paleisk ir staigiai.

- Ką dabar jauti? girdžiu, kaip spurda tavo širdis, pilve keistas jausmas. Tu nori, kad tave užkariautų. Nori, kad valdytų, nori atsiduoti visą širdimi. Nori galingo, charizmatiko vyro, su kuriuo galėtum žaisti žaidimą, vaidintum, kad išdrįstum nuo jo pabėgt, bet tuo metu jis tau pavadį ant kaklo ir nepaleistų. Bet atkreipk dėmesį, kad ir koks vyras stereotipiškai vyriškas bebūtų, tu iš jo mažą pukuotą padariuką padarai. Aš  tau nepriminsiu, kiekvieno, ne vieta ir ne laikas. Kitam pasimatymui, kai sedėsi su pavadžiu prie būdos. Tada pašnekėsim. Iki, Šelme. Beje, vyno taip ir negavau.

Numetei mane ant žemės. Nusispjovei, tau tai nebudinga ir išėjai pro duris kurių nėra.

O, ruduo

Jau lygiai septynios dienos, kaip baigėsi vasara. Kaip pagal užsakymą, pirmą dieną rudens lijo lietus.  Nesupratau, kur dingo vasara. Vėl sėdžiu paskaitose. Paskutiniai metai studijų ir kas po to? Galbūt iškeliausiu tęsti magistratūros į kitą šalį, gal liksiu čia. Bet ką čia kalbėt, kaip sakė kursiokai: tu bent gauk diplomą į rankas.

Kaip skiriasi žmonių siekiai. Aš manau, kad jeigu kažko nori, to ir gausi, nes su kiekvienu noru, gauni priemoniu tam tikslui atlikti. O ar visi mūsų norai verti jų siekimo? Ar visi norai tikrai mums yra naudingi. Tarkim, nori kažkokio asmens fiziškai, dvasiškai, bet ar tikrai verta, bet kokiomis sąlygomis, siekti kito žmogaus. Kas mums yra svarbiau, mūsų poreikis, ar kito žmogaus tikrieji norai. Socialiniuose santykiuose, kartais patys nesuprasdama arba sąmoningai išskiriame populiariuosius ir atstumtuosius, kai kurie būna per vidurį. Taipogi patys suprasdami arba ne, mes stengiamės būti populiarūs. Jei nepatinka viršūnėles, mes atskiriame save nuo populiariųjų ir bandome iškelti savo socialinę grupę atstumtųjų ar ne itin populiarųjų virš kitų. Tai va, jei ieškome, socialinės grupės kurioje jaustumėmės gerai, mes randame tokią grupę, pamatome socialiai viršiausią asmenį toje grupėje, mes bandome užmegsti santykius su tuo asmeniu. Lengviausias būdas sietis su socialinėmis grupėmis yra lytiniai santykiai, jei asmuo yra seksualiai traukiantis. Ir tarkim, jei mergina nori vaikino, kuris yra priklausantis kitai socialiniai grupuotei ir nori jo, ar ji tikrai jo dėl jo žmogiškų savybių ar dėl to, kaip jį nušviečia, jį supanti socialinė aplinka.

Kas mus priverčia norėti santykių su kitais asmenimis? Ar tai, kad mes kažko norim, nes jų šypsena, priverčia mus iš naujo prisiminti, ką reiškia juoktis, ar dėl to, kad jis derinasi prie naujausio rankinuko, ar merginos plaukų spalva dera prie naujos mašinos.

Ir aš apie ką aš čia šneku. Baigėsi vasara. Aš vėl galiu gilinti savo žinias įvairiomis kryptimis, į kurias nukreipia dėstytojai. Praėjo praūžė festivaliai. Gyvenimas vėl lengvas ir gražus. Nes laiko problemų ieškojimui nebeliko.

Margučiai mano stiliumi.

Vakaro nusišnekėjimai

And you will forget,

What I said today,

Cause that’s not important

In any way you say.

And only today,

I love you this way.

I am falling on knees,

I am begging you, please.

Take to your arms,

And love all night.

I will be yours

In any way you like,

Just tell what you need,

I will be anything you please.

Tomorrow, when sun will rise

I will leave your side,

Cause only one night

I am the only thing you need.

————-

You are hoping to survive,

To live another day,

Where is no reason

For suffering you take.

And why you doing this?

The only thing is hope.

You are hoping for the best.

But not in this life.

Today you die,

In agony, in pain,

In pleasure of the slave.

For what? For nothing

Just end this now,

Just cut your throte

Let’s drown in  blood,

Let’ s swing in death’s embrace,

In dying eyes of human race.

————-

I tried to be

As perfect as you wish.

I tried so hard to

Some one else for your need.

But not today,

Not any other day.

Just stop for second,

I am not your dream.

I am a live.

I have hope.

I am hoping to survive.

To live another day

As person, not a slave.

Is that’s to much to ask?

To give some freedom of a speech,

To say a word that’s mine.

No need to take away,

The pleasure, that you gave.

——-

Blood and guts. Gyvenimo skrodimas

Iš tiesų turiu problemų galvojant pavadimus. Ne man tas reikalas.

Ar dažnai mes susimąstome, kad yra ką iš tiesų, mes veikiame savo gyvenimuose? Jei ir mąstome, tai iš tiesų, dažniausiai nupiešiame sau gražią idilę. Jei tuo metu murkdomės savo pačių išmatose sugalvojame, kaip iš to išlipsime, arba dar labiau save skamdiname. Niekada nepastebime, kaip savo gyvenimą deliojame į lentynėles, pagal jau sukurtus stereotipus. Kada paskutinį kartą padarėme kažko tokio, kad mus būtų verta prisiminti. Kai gerai pagalvoji turbūt niekada. Mūsų gyvenimas susideda iš kelių pagrindinių aspektų.
Populiarumas. Siekiame būti populiarus, bei pripažinti patys to nesuprasdami. Juk tam ir yra sukurta mada, kad galėtum užsidėtu naujausius skarmalus ant savęs ir būtum pastebėtas. Dabar madoje yra stilius. „Savitas stilius.“ Juokinga, nes tas savitas „neformalizmo, pankizmo“ stilius yra parduodamas vos ne konteineriais. Ieškome draugų, kuo daugiau, tuo geriau. Minimaliai pilnaverčių santykių. Draugų irgi ieškome ne bet kokių, o tokių kurie patinka kitiems, arba tokių kurie galėtų mus pametėti vienu socialinių laipteliu aukščiau.
Specialybė. Vadyba, teisė, ir kitos, Vau. Kiek žmonių, ten įstojo, nes tai prestižinė specialybė, Kiek ten esančių žmonių iš tiesų, tai nori dirbti savo gyvenime? Mažai, todėl gerų tų srities specialistų nėra. Universitai, kolegijos. Nesvarbu, kur geriau paruošk, svarbu, gražesnių atspalvių diplomas ant sienos. Juk reikia įrėminti ir pakabinti. Nesvarbu, kad studijų metais, tik tai kepenis sugadinome ir išmokome misti oru. O kai kurių dėstytojų taip ir likome nematę.
Konformizmas. Mes išskirtiniai ir nepakartojami. Melas. Netiesa. Mes ieškome panašių į mus. Individualybių mažai, todėl jos yra kopijuojamos. Apsistatome save savo mini klonais, mes irgi kažkieno klonai. Daryk, kaip visi. Niekada nesuklysi. Sukuriamos mini taisyklės, kiekvienam socialiniam įvykiui ir mes jų tvarkingai laikomės. Jei kas peržengia ribas, jis yra netikėlis(Bendradarbio žodžiais:“atsilupėlis“). Nepasiduoti konformizmui, praktiškai neįmanoma.
Šeima. Įdomus socialinis funkcinis vienetas. Senai praradęs archajinę reikšmę. Vyras standartinis etalonas. Moteris irgi pagal nupaišytus standartus. Šiais laikais, vaikai yra prabangos dalykas. Jie kaip įrodymas gero socialinio gerbūvio.

Viskas sudeliota į mažus skyrelius ir tikslas, ne mums pasijausti geriau, o padaryti taip, kad kiti mus geriau vertintų. Mizantropija, kartais nuostabus palydovas.

Santuokinė neištikimybė

Šiuo metu jau yra beveik penki mėnesiai, kaip aš susituokiau. Ką man reiškia santuoka? Nebežinau. Nebesuprantu. Pasiklydau, tarp jausmų, norų ir realybės, Tuokiausi su noru, kad pasaulis nusidažys naujom spalvom, bet to neįvyko. Tuokiausi, tam kad galėčiau sukurti kažką naujo, bet santykiai yra kažkokioje stagnacijoje. Jie yra tokie patys praktiškai bet kokiu akcentu, kokie buvo iki vestuvių. Vienintelis skirtumas, kad dabar aš jau esu susituokusi ir skyrybos praktiškai neįmanomos.

Draugas man pasakė: „Aiste, nejuokauk, širdy tu dar nesusituokus, Tu tuom netiki, tau tai priežodis.“ Nepatikėjau juo, bet dabar tai suprantu. Nesijaučiu, kurianti šeimos, su savo vyru, gal tai tiesiog įvyko per anksti. Eilinį sykį gal aš per jauna?

Santuokinė neištikimybė. Kodėl dauguma šeimų sukuria pašalinius romanos? Vadovaujuosi požiūriu, kad jei vyras neištikimas, žmona kalta, jei žmona – vyras. Kodėl? Dėl elementarios deprivacijos.

Su manim galbūt papraščiau, iš anksto perspėju, kad jei kažko negaunu iš vieno žmogaus pasiimu iš kito. Savo gyvenime aš siekiu įvairiapusiškumo. Man reikia visko po truputį. Ragauti, liesti, uosti, pamatyti akies krašteliu ir jausti aistrą. Aš noriu pati savimi būti visuma.

Mano vyras. Paprastas. Jam reikia. Nežinau ko jam reikia. Jam reikia. Ne to ko reikia man.

Priešingybės traukia? Melas. Gal? O gal ir ne. Nebežinau.

Naujas vyras. Nesimylėjau su juo. Jis su manim juokės. Aš nežinau ko noriu iš jo. Noriu draugo, o ne antro vyro, Bet bijau, kad iš tiesų šiuo metu esu neištikima Giedriui. Kodėl?

Kas yra neištikimybė? Tai, ne tada kai vyro lyties organas yra apglėbiamas moters lytinių organų. Tai ne tada, kai du žmonės tenkina vienas kito fizinius poreikius. Aš manau, kad neištikimybė, yra tuomet, kai kitas žmogus užkliudo kažką, ten giliai, priverčia susijaudinti emociškai, vien šypsena.

Kvailystė.

Šeima yra paremta seksualiniais ir finansiniais ryšiais. Taipogi draugiškumu, bei noru pratęsti giminę.

Mėgautis akimirka ir situacijos paslaptingumu neperžiangiant ribų.
Bet juk kartais, moralinis seksas yra teikiantis didesnis malonumas, nei nervinių galunėlių sudirginimas lytinuose organuose.